Pokalbis su „Live Square“ architektu Povilu Čepaičiu

Su „Live Square“ architektu Povilu Čepaičiu (Unitectus) sutariame, kad svarbu yra kalbėti gyvenamosios aplinkos kokybės, architektūros, urbanistikos temomis tam, kad žmonės siektų šių vertybių savo kasdieniame gyvenime, profesinėje aplinkoje, net poilsiaudami. Kalbamės ne tik „Live Square“ projektą, bet taip pat ir apie tai, kas yra geras miestas, gera architektūra, ką tai duoda žmogui. Tuo tarpu „Live Square“ netrukus pakvies vilniečius ir miesto svečius į naują viešą ir gyvą miesto erdvę.

GERAS MIESTAS: IŠBAIGTAS, ŽALIAS IR DRAUGIŠKAS ŽMONĖMS

Koks, Jūsų nuomone, miestas yra geras miestas?

Kaip iš architekto gal nuskambės paradoksaliai, tačiau aš manau, kad architektūra miestui yra mažiausiai svarbi. Visų pirma, geram, kokybiškam miestui yra svarbu užbaigtas urbanistinis audinys. Tai reiškia, kad mieste neturėtų būti neužbaigtų, nesuformuotų ar nesusiformavusių struktūrų, nebaigtų statybų, prastai suplanuotų gatvių, pėsčiųjų, transporto ryšių. Antra, labai didelę reikšmę turi želdynai, rekreacinės erdvės. Vilnius dažnai pristatomas kaip žalias miestas. Ir taip, iš viršaus žiūrint jis žalias. Bet kas tą žalumą sudaro? Dažniausiai tai apleistos, nenaudojamos teritorijos. Kai tokia miesto dalis sutvarkoma, pavyzdžiui, Bernardinų sodas, priplūsta žmonių, kadangi yra noras būti kokybiškose, rekreacijai pritaikytose, žaliose erdvėse, o jų – mažai. Ir nors visiškai šalia yra Kalnų parkas, jis palyginus tuščias, kadangi tai netvarkinga, neišvystyta erdvė. Trečia, svarbu, kad žmonės galėtų patogiai keliauti mieste, tai yra, kad miestas nebūtų pernelyg išskydęs, nereikėtų per daug laiko praleisti kamščiuose, kad artimoje aplinkoje būtų žalių zonų, kur žmonės galėtų išeiti pasivaikščioti su savo vaikais, augintiniais. Taigi miestui svarbi socialinė darna ir teisinis reguliavimas, kuris leidžia jos siekti.

Tačiau geriausias kelias tam pasiekti yra visuomenės edukacija architektūros, urbanistikos, gyvenamosios aplinkos kokybės temomis. Dažnai teisinio reguliavimo neužtenka, kadangi jeigu žmonėms kokybės nereikia, jie randa būdus, kaip įvairius reguliavimus apeiti. Tuo tarpu, jeigu žmonės patys nori geros, kokybiškos gyvenamosios aplinkos, jie to reikalaus iš miesto savivaldybės, iš projektuotojų, iš statybininkų ir rezultatas tikrai bus geras.

 ARCHITEKTŪRA: ĮSILIEJANTI Į MIESTĄ ARBA JAM PRIEŠTARAUJANTI

Kas, Jūsų nuomone, yra gera architektūra?

Architektūroje visuomet galimi du keliai: įsilieti į esamą aplinką arba išsiskirti, galbūt kontrastu, galbūt naujoviškumu. Abu keliai yra vienodai galimi ir geri. Net  ir Šv. Onos bažnyčia kažkada buvo išsišokantis pastatas, pranokstantis to meto meistrų išmonę ir galimybes. Kurį kelią geriau pasirinkti? Manau, kad atsakymas yra pasirinkti tą kelią, kuris atrakina tos vietos ir funkcijos potencialą. Kartais reikia įsilieti, kartais reikia išsiskirti. Tarkim, mūsų požiūriu, kuriant „Live Square“, reikėjo su aplinka susilieti. Vienam iš komplekso pastatų, esančių arčiausiai Gedimino prospekto sankryžos, tikslingai parinkome šiltų, smėlio atspalvių natūralų akmenį. Akmenį pasirinkome dėl solidumo, šiaip ar taip pastatas – pagrindinėje sostinės gatvėje. O atspalvį, tuo tarpu, pasirinkome tokį, kuris spalviškai derėtų su aplinkiniu užstatymu. Norėjome, kad pastatas susilietų su aplinkinių pastatų plastika, tektonika. Tačiau pastatas taip pat turi ir didžiulius berėmius langus, integruotą LED apšvietimą. Jis turi šiuolaikiškumo, bet kartu savo proporcijomis, architektūriniais elementais, medžiagiškumu, spalvomis, susilieja ir užbaigia daugiausiai senovinę urbanistinę struktūrą. Siekėme užbaigti audinį, kuris toje vietoje buvo kurtas šimtus metų, nenorėjome suformuoti visiško naujadaro ar iššaukiančio simbolio. Kita vertus, kitokioje urbanistinėje situacijoje, kuri, pavyzdžiui yra pilnai išbaigta, tačiau stokojanti išskirtinumo ir nuobodoka, teisingesnis kelias būtų kurti išsiskiriantį pastatą, gal net ekstravagantišką ikoną. Manau, kad architektūra, kuri atsako į tokius klausimus sėkmingai, yra gera.

Be abejo, tikrai ne paskutinis aspektas yra ir vidinė erdvių sąranga, funkcionalumas, nes pastatas turi atlikti savo funkcijas, būti gyvybingas, įkvepiantis, komerciškai sėkmingas, patogus naudoti. Aišku, visų aspektų įgyvendinti neįmanoma, nes pastatas bus paprasčiausiai neįdomus ir negražus. Apibendrinant, kas atrodo teisingai, tas ir yra teisinga (If it looks right, it is right), yra toks angliškas posakis. Todėl, žiūrint į pastatą, turi nelikti klausimų, ar priimti sprendimai buvo teisingi.

Kas jus įkvepia ir kodėl?

Mane labai domina ir žavi modernistinė amžiaus vidurio architektūra, architektai Mies van der Rohe, Oscar Niemeyer, Le Corbusier, JAV modernizmo mokykla, Bauhaus mokykla, vienu žodžiu, modernizmo klasika. Lietuvoje šiuolaikinis tų laikų įkvėptas pastatas yra Nacionalinė dailės galerija, tikrai sėkmingas darbas. Taip pat mane domina ir šiuolaikinės išraiškos galimybės, kompiuterinis modeliavimas ir dizainas, kai naudojami įvairūs raštai, perteikiantys netikėtus erdvių rakursus, apie kuriuos dirbdamas įprastais metodais net nepagalvotum. Čia pavyzdys galėtų būti Zaha Hadid ir daugelio kitų komandų darbai.

Yra tikrai įdomių skandinavų architektų. Mums, ypatingai jaunajai kartai, skandinaviška, danų, norvegų architektūra yra artima, architektai dažnai ir iš ten semiasi inspiracijų. Šiai architektūrai būdingas žmogiškas mastelis, šiltos medžiagos, dėmesys detalėms, itin atidus požiūris tiek į architektūrą, tiek ir į statybą. Keliamas klausimas, kaip išdetalizuoti projektą taip, kad jis būtų įgyvendintas taip gerai, kaip tik įmanoma, kad negalėtum pro jį praeiti nuleistomis akimis. Smagu, kad ir pas mus tai ateina. Taigi mano įsitikinimu svarbu yra reaguoti į situaciją, žiūrėti, ko reikia konkrečiai vietai, užduočiai, todėl vienas rezultatas nuo kito labai skiriasi. Taip pat ir inspiracijos.

LIVE SQUARE: ERDVĖS MIESTUI IR ŽMONĖMS

Koks yra pastato konceptas? Kaip pastatas įsilieja į miestą, kaip jis sąveikauja su žmonėmis?

Projekto pradžioje su EIKA rinkodaros komanda daug diskutavome, kas yra „Live Square“ (iš pradžių, žinoma, nebuvo „Live Square“, pavadinimas tik vėliau atsirado), kūrėme konceptą. Nusprendėme, kad svarbiausia, kad pastatas įsilietų į miestą savo viešomis erdvėmis, taptų organiška miesto dalimi, kurioje gyvenama, dirbama, ilsimasi. Čia, mano matymu, turėtų gyventi žmonės, kurie nori įsikurti miesto širdyje ir čia praleisti visą savo laiką. Žmonės, kurie myli miestą. Manau, šį konceptą įgyvendinti pavyko ir tikiuosi, kad čia gyvenantys, dirbantys ir besiilsintys žmonės šią vietą tikrai pamils.

Taip pat „Live Square“ yra tūrinių idėjų, gimusių tiek iš noro čia kurti naujas, tiek atkurti čia jau buvusias viešas erdves. Pavyzdžiui, apjungti du atskiri – viešbučio ir administracinio pastato – tūriai taip, kaip siūlo detalusis planas. Bet tuo pačiu metu ir perkirsti pasažu, dengtu stikliniu stogu. Tokiu būdu pabrėžta vieta, kur anksčiau sklype ėjo gatvė. Anksčiau čia buvusį skverą perkėlėme ant stogo. Nors galėjome pastatą statyti didesnį palei Dainavos gatvę, nusprendėme išlaikyti esamą bendrą erdvę su kaimynais, kur sukūrėme nedidelį parkelį su gausiu apželdinimu. Gyvenamojoje dalyje taip pat sukūrėme daug vietų pasibuvimui lauke. Tad tankioje urbanistinėje erdvėje atsirado inkliuzų, skirtų gyvenimo kokybei.

Kas Jums labiausiai patinka šiame projekte?

Daug dalykų. Bet smagiausia matyti žmonių reakcijas, kai jie užlipa į viršutinio aukšto terasą ir sako: Wow, čia tai wow. Dabar „Live Square“ vyksta pridavimo procesas, todėl čia lankosi daug žmonių, kurie anksčiau šioje vietoje nėra buvę, jie tikrina įvairius pastato aspektus ir turi pastabų, ką dar reikėtų patobulinti. Bet tada ateina į terasą ir staiga įtampa, griežtumas veiduose atsipalaiduoja. O kai sužino, kad ši terasa bus vieša miesto vieta, tai žmonėms yra wow. Todėl labai smagu matyti, kad kai padarai gerą darbą miestui, miestas tai priima, jam to reikia. Tuomet žinai, kad tai buvo teisingas sprendimas.

Kokie įspūdžiai iš bendradarbiavimo su EIKA?

Jautėme tikrai didelį pasitikėjimą. Užsakovų būna visokių. Yra užsakovų, kuriems projektas visiškai nerūpi, tai yra tik verslo planas, jie dažniausiai būna pasamdę projekto valdytoją, kuris prižiūri projekto biudžetą, ir viskas. Ir čia dar ne blogiausias variantas. Būna tokių užsakovų, kurie galvoja, kad patys yra geri architektai. Tuomet architektas jau yra tik užsakovo braižytojas, vizijos įgyvendintojas. Dirbant su EIKA viskas buvo kitaip, jautėme didelį pasitikėjimą mumis kaip komanda, kaip architektais. Be abejo, suprantame, kad visus sprendinius turi tvirtinti užsakovas, bet čia yra kertinis žodis – tvirtinti. Kadangi atitikome iškeltus ekonominius lūkesčius, buvome laisvi projektuoti taip, kaip mums atrodė teisinga. Toks pasitikėjimas labai motyvavo komandą, kadangi jautėmės, kad viskas mūsų rankose. Taip gali gimti geriausi rezultatai.